branksėti

branksė́ti, bránksi (brañksi), -ė́jo 1. intr. kietam daiktui atsimušti į ką, bildėti, kaukšėti: Kažkas yr negero toj mašinoj, kad kažkur vis bránksi ir bránksi Žvr. Žiūrėk, kad nebranksė́tų [branktas į rodiklį], pasibaidys arklys! Klvr. ║ tr. bildinti: Kas ten bránksi duris? Pg. 2. intr. Rod neaiškiai, nesuprantamai kalbėti, blerbėti, varvaliuoti: Brañksi žydai terpui savę, o tu nieko nežinai, ką anys ūtarija Vrnv.